Karpotasis beržas Betula pendula
Rūšis paplitusi visoje Europoje, išskyrus Pirėnų pusiasalį ir pietinę Balkanų pusiasalio dalį, Kaukaze bei Vakarų Sibire. Lietuva, galima sakyti, yra karpotojo beržo arealo centre. Daugiausia beržynų yra
Vidurio žemumos šiaurėje ir šalies šiaurrytinėje dalyje. gyvenimo forma ir išvaizda. Medis. Laja iš pradžių kiaušiniška, vėliau svyruokliška ir skėtiška, reta. Užauga iki 30(35)m aukščio. Aukščiausi karpotojo beržo pliusiniai medžiai Lietuvoje siekia 35m aukštį, o jų kamieno skersmuo35-49cm. Paprastai Lietuvos miškuose gerai augantys beržai 60-70 metų amžiaus pasiekia vidutinį 25-27m aukštį ir 25-26cm skersmenį. Lajos skersmuo tuo metu būna apie 5m. Intensyviausiai karpotasis beržas auga būdamas 20-30 metų. Vyresnių beržų(per 50-60 metų) augimas sulėtėja. Atauginės kilmės beržai(išaugę po kelis iš motininio kelmo) pirmaisiais metais auga geriau už sėklinius, tačiau vėliau jų augimo tempas sulėtėja. Atviroje vietoje beržai pradeda derėti, sulaukę 10-15 metų, o miške- 20-30 metų. Gyvena iki 150 metų. Žievė. Jaunų medelių lygi, rausvai ruda, vėliau, maždaug po 10 metų, tampa balta, lengvai atsilupančia tošimi. Senesnių medžių žievė apatinėje liemens dalyje giliai sueižėja, tampa kieta ir juosva žiauberimi. Tokia žievė vadinama akmenine tošimi.Ūgliai, pumpurai. Jauni ūgliai laibi, apvalūs, ties bambliais šiek tiek išlankstyti, pliki(jauni
ataugų ūgliai gali būti plaukuoti), raudonai rudi, gausiai karpoti. Ūglių ir šakelių šerdis žalsva,
trikampiška. Pumpurai pražanginiai, kiaušiniškai kūgiški, neaštriai nusmailėję, nedaug atsiknoję, šiek
tiek lipnūs. Sprogsta balandžio pabaigoje- gegužės pradžioje.
Lapai. Paprasti, kotuoti(lapkočiai 2-3cm ilgio, pliki, 2-3 kartus trumpesni už lapalakštį),
trikampiški(trikampiškai kiaušiniški) arba rombiški(kiaušiniškai rombiški), statmenai nukirstu arba
pleištišku pamatu, 3-7cm ilgio ir 2-6cm pločio, dvigubai pjūkliškais pakraščiais, tamsiai žalia žvilgančia,
liaukingai taškuota viršutine ir šviesiai žalia apatine pusėmis. Abi lapų pusės lygios. Jauni lapai lipnūs.
Lapai turi 3-5 poras šoninių gyslų. Lietuvoje paprastai sulapoja gegužės pirmoje dekadoje. Rudenį lapai tampa geltoni ir oranžiškai gelsvi. Krenta rugsėjo pabaigoje, spalio pradžioje. Atžalų lapai didesni, plaukuoti, kartais širdišku pamatu.Žiedai ir vaisiai. Kuokeliniai žirginiai rusvi, susitelkę po 1-3(susidaro rudenį), o vėliau nusvirę. Žydinčių vyriškųjų žirginių girliandos kartais siekia iki 10-15cm. Piesteliniai žirginiai pasirodo pavasarį. Jie būna 2,5-3,0cm ilgio ir apie 2-3mm skersmens, žali, iš pradžių statūs, o vėliau nusvyra. Žydi karpotasis beržas lapams skleidžiantis, balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje. Subrendę piesteliniai žirginiai ritmiški, 2,5-3,0cm ilgio ir apie 1cm skersmens, o jų žvyneliai triskiaučiai, iš
pradžių žali, vėliau žalsvai rudi, apie 5mm ilgio ir tokio pat pločio, pakraščiai blakstienoti. Šoninės žvynelių skiautės plačios, beveik kiaušiniškos, bukos, šiek tiek lenktos žemyn, vos plaukuotos, o vidurinė maža, liežuvėlio formos.Sėklos- smulkūs suploti gelsvai rudi riešutėliai su 2 permatomais, plėviškais, 2-3 kartus už sėklą platesniais sparneliais(sėkla primena mažą drugelį). 1000 sėklų sveria apie 0,14-0,23g. Sėklos prinoksta
liepą-rugpjūtį. Suirus vaisynui, išnešiojamos vėjo.Dauginimasis. Beržas plinta ne tik sėklomis, bet ir atželia iš kelmuose esančių miegančiųjų pumpurų. Atauginė geba išsilaikyti iki 40-60 metų.
Poreikis aplinkai. Augavietės. Šviesomėgis. Gali augti tiek sausuose smėlio dirvožemiuose, tiek ir drėgnuose
durpynuose. Našiausi medynai auga normalaus drėgnumo priesmėlio ir priemolio dirvožemiuose.
Labai atsparūs šalčiams, šalnoms, vėjams. Ypač karpotajam beržui svarbi dirvožemio drėgmė, kritulių
kiekis bei oro temperatūra pirmoje vegetacijos periodo pusėje. Karpotasis beržas jautrus oro taršaiši
riboja beržo plitimą miestų želdynuose. Kenčia nuo snieglaužų, apledėjimo. Naudojimas.Dėl puošnumo(baltas liemuo, svyrančios šakos) karpotasis beržas labai mėgstamas dekoratyviniuose želdynuose.Beržas labai greitai atželia kirtavietėse, nenaudojamuose žemės ūkiui plotuose, gaisravietėse, taip sudarydamas palankias sąlygas kitiems, ūksmingesniems, medžiams augti.